Dievo Sūnaus didybė
1Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, 2o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. 3Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu Visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse 4ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.
5Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta:
Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!
Ir vėl:
Aš jam būsiu tėvas,
o jis bus man sūnus.
6Toliau, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, jis sako:
Tepagarbina jį visi Dievo angelai.
7Angelams sako:
Jis daro savo pasiuntinius lygius vėjams,
savo tarnus – kaip ugnies liežuvius.
8O Sūnui:
Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams,
ir teisingumo lazda
yra tavo karališkoji lazda.
9Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės,
todėl patepė tave Dievas,
o Dieve, džiaugsmo aliejumi
gausiau negu tavo bičiulius.
10Ir:
Iš pradžių tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei,
ir dangūs – tavo rankų darbas.
11Jie išnyks, o tu pasiliksi,
jie visi sudils lyg drabužis,
12ir kaip apsiaustą tu juos suvyniosi tartum drabužį,
ir jie bus pakeisti.
Bet tu esi tas pats,
ir tavo metai nesibaigs.
13Ar kuriam iš angelų jis yra kada nors pasakęs:
Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų?
14Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?
